Estai VALDUR (76 M.) ir MARIA (75 M.)

Svetur leidžia 8 metus

Valdur pasakoja: Išėję į pensiją nusprendėme pakeliauti. Pardavėme butą Taline, už gautus pinigus nusipirkome kemperį. Kai keliaudami pamatėme, jog baigiasi pinigai, išmainėme antrąjį butą į pigesnį. Ir kol kas gyvename, pinigų užtenka. Jei pristigs – parduosime ir paskutinį butą.

Sprendimus priimame greitai – jei reikia, parduodame butą ir per daug nesijaudiname, kad štai – visą gyvenimą taupėme, remontavome, čia auginome vaikus... Vaikai jau užaugo, sugeba patys užsidirbti ir auginti savo vaikus. O mes pinigų į dangų su savimi nepasiimsime. 

Keliaudami matėme daug Europos kempingų.  La Manga caravaning paliko įspūdi, nes pamatėme, kaip bendruomeniškai senjorai čia žiemoja. Nusprendėme pabandyti ir mes. Jau aštuonerius metus atvažiuojame ir praleidžiame čia aštuonis mėnesius. Estijoje tektų sėdėti namie ir žiūrėti, kaip sninga, o čia nuo ryto iki vakaro galima vaikščioti su saulės akiniais. Be to, čia kasdien yra veiklos, žmonės fantastiški. Jie galvoja kitaip. Mes mokomės iš jų paprastų, bet esminių dalykų – kad gyvename dabar ir turime laiko svarbiems dalykams. 

Susituokę esame penkiasdešimt keturis metus. Turime tris vaikus ir anūkų, jie visi dirba ar eina į mokyklą. Turi ką veikti ir be mūsų, todėl nereikia jų blaškyti. Šiais laikais daug paprasčiau bendrauti ir jeigu pasiilgsti artimųjų – įjungi vaizdo kamerą telefone ir jautiesi tarsi būtum kartu su jais prie vieno stalo. Draugai mums pavydi, artimieji laimingi, nes nesidaliname su jais savo rūpesčiais, o pasakojame tik geriausias patirtis. 

Šiame kempinge padedu ruošti dainas karaokės vakarams. Mano Marija – ukrainietė, neslepia savo kilmės. Ji drąsiai dainuoja karaokę ukrainiečių kalba. Aplinkiniai giria jos temperamentą ir drąsą.

Neseniai šventėme kaimyno gimtadienį. Susirinko apie trisdešimt žmonių. Ant tako sustatėme stalus, susėdome ir šventėme iki penktos ryto. Visi smagiai bendravo, juokavo, dainavo visomis kalbomis. Žmonės būdami tarp bendraminčių turi noro ir laiko bendrauti – kartu vakaroja, gamina maistą, geria vyną. Dažnai ir iki trečios ryto. Nuostabu, ypač kai daugeliui jau gerokai per septyniasdešimt.  

2021 metai: Mes vis dar La Mangoje! Čia labai ramu ir mums tai patinka. Palyginti su ankstesniais metais, šis žiemos laikas labai nuobodus, nevyksta vakarėliai. Persikėlėme gyventi į namelį, jame daug patogiau. Gegužę važiuosime į Estiją, bet rugsėjį planuojame grįžti. Laukiame vakcinos, kurią gausime ryt!

Britas DAVID FLETCH (74 M.)

Svetur žiemoja 20 metų

Į pensiją išėjau penkiasdešimt penkerių, nes buvau psichiatrijos slaugytojas kalėjimo departamente. Dauguma žmonių išeina į pensiją šešiasdešimt penkerių, o aš turėjau dešimt papildomų metų. Tuomet nežinojau, ką daryti toliau. Nors gyvenau vienas nuosavame name, nusipirkau kemperį ir nusprendžiau praleisti žiemą svetur. Pažįstamas sodininkas papasakojo apie žiemos kempingą Ispanijoje. Nuo tada kasmet čia atvažiuoju. 

Anksčiau žiemodavau Ispanijoje tik keturis mėnesius, nes padėdavau dirbančiai dukrai su vyru prižiūrėti anūkus, vežiodavau juos į mokyklą. Dabar jauniausias anūkas į mokyklą važinėja savarankiškai, nebereikia juo rūpintis, tad turiu daugiau laiko sau. 

Mano dukrai ir sūnui patinka mano pasirinkimas. Patys nuolat užsiėmę, turi savo gyvenimus. Paskambinę klausia: Hola! Kur tu? Kaip tau sekasi? Jei reikėtų, užrakinčiau kemperį ir per kelias valandas grįžčiau į Angliją. Atstumas ne bėda, juk gyvenu ne Australijoje. Artimuosius matau  facebook‘e. Jei rengia vakarėlį, įkelia fotografijų, tad žinau, kuo jie užsiima.

Gyvendamas tokį gyvenimo būdą turiu daug draugų ir veiklos: plaukioju, važinėju dviračiu, groju gitara ar būgneliais. La Mangoje grojame klube, visi norintys gali ateiti pasiklausyti. Groju ir netoliese esančioje bažnyčioje. Man patinka degintis prie jūros, gulėti paplūdimyje, klausytis bangų ir galvoti arba vaikščioti po parką. Mano dienos skirtingos, nežinau, kas nutiks rytoj. Tad ramiai laukiu rytdienos. 

Kaip jaučiuosi būdamas vienas? Gerai. Šis mano kaimynas nevedęs ir anas. Kai kurie turi poras ir jie visi yra mano draugai. Kalbuosi su jais, nes maloniam būti lengviau nei šlykščiam. 

Nesu įsikibęs namų, neturiu šio jausmo. Bet pažįstu daug žmonių, kurie gyvena tarsi lizde. Turiu šį kemperį ir dar vieną Anglijoje. Kai grįžtu namo, žento adresu gaunu banko sąskaitas ir panašius dalykus. Tai mano mobilusis adresas. Per internetinę bankininkystę galiu pamatyti, kas vyksta mano sąskaitoje. Turiu pakankamai pinigų, kad galėčiau taip gyventi ir gyvensiu iki tol, kol numirsiu arba kol baigsis pinigai.

2021 metai: Per pastaruosius metus man buvo diagnozuotas odos vėžys. Praėjau 18 mėnesių gydymo kursą ir dabar vėl viskas gerai. Per tuos metus pasaulis smarkiai pasikeitė ir aš taip pat. Aš dabar turiu butą Cheltenham. Pardaviau savo anglišką kemperį, bet vis dar laikau ispanišką La Mangos kempingo sandėlyje. Tikiuosi šią žiemą pavyks ten nuvažiuoti bent 90 dienų. “Kruvinasis Brexit“! Mes bitai nebegalime Europoje pasilikti ilgiau. Šiuo metu keliauju vienas motociklu po Cotswolds. Linkėjimai!

Švedai ELSA (68 M.) ir JORAN (73 M.)

Kemperiu keliauja 44 metus

Joran pasakoja: Prieš keturiasdešimt keturis metus pradėjome keliauti kemperiu. Išmaišėme visą Europą, išskyrus Ispaniją ir Prancūziją. Šioms šalims taupėme, kad galėtume pakeliauti po jas išėję į pensiją. Jau penkerius metus keliaujame per Prancūziją į Ispaniją žiemoti ir vasarai grįžtame atgal į Švediją. Kemperis ‒ vienintelis mūsų turimas namas. Anksčiau turėjome didelius namus, bet juose būdavome retai, nes nuolat keliavome, tad juos pardavėme ir nusipirkome butą. Ir jame apsistodavome retai, kemperyje užteko patogumų, todėl pardavėme ir butą. Kam reikalinga erdvė, kurioje negyveni?

Šiuo metu esame laisvi. Pasakojame žmonėms, kaip puiku gyventi kemperyje: miegi savo lovoje, sėdi ant savo mylimos kėdės, jautiesi kaip namie, tačiau kasdien matai vis kitus vaizdus. Vieną dieną žiūri į kalnus, kitą ‒ į ežerą ar jūrą. Kiekviena diena gali būti kitokia, jei nori. Tai laisvė, kurios kitu atveju neturėtum.  

Sergu reumatu, automobilio avarijoje susilaužiau nugarą. Namie būčiau prirakintas prie vežimėlio. O čia važinėju elektriniu dviračiu, kalbuosi su žmonėmis. Jaučiuosi ne tik mobilus, bet ir gyvas.

Pinigų reikia turėti tiek, kad galėtum gyventi kur nori ir kaip nori. Svarbu, kad jų užtektų dalykams, kuriuos tikrai mėgsti ir be kurių gyvenimas nebūtų kokybiškas. Jei nesukdamas galvos gali susimokėti už maistą, kempingo paslaugas, laisvalaikio pramogas, nueiti į restoraną bent kartą per savaitę, tiek ir užtenka. Žinoma, santaupų reikia turėti, kad galėtum apmokėti nenumatytas išlaidas.  

Turbūt esame paskutinė senjorų karta, kuri gyvena iš pensijos. Džiaugiamės tuo, nes panašu, kad kitoms kartoms po mūsų nebebus taip gerai. Dabar jaunimas tik pradėjęs dirbti imasi kaupti pensijai. Būdami jauni mes apie tai negalvojome. 

Bet manome, kad ilgalaikis keliavimas, kaip gyvenimo būdas, neišnyks. Jis populiarės, nes taip gyventi pigu ir įdomu. Mūsų šalyje šiuo metu daug švedų gyvena kempinguose ištisus metus.  

Kempinguose susirandame draugų. Su vienais bendraujame kelias savaites, su kitais ‒ liekame draugais visam gyvenimui. Yra ir tokių, kurie net atvyksta mūsų aplankyti. Jei nori bendrauti su žmonėmis, turi pramokti kalbų. Patys kalbame vokiškai ir angliškai. Mano žmona rašo internetinį dienoraštį, todėl daugelis kreipiasi į mus įvairiais klausimais. Praėjusią savaitę susitikome porą, su kuria bendravome internetu dvejus metus, bet niekada nesimatėme, ir štai jie taip pat atvyko čia. 

Man visada patiko mano gyvenimas. Šiuo metu gyvename dar vieną puikų laikotarpį: mėgaujamės saule žiemos viduryje, geru maistu ir kompanija. Kiekvienas amžiaus tarpsnis yra savaip geras. Kai tau dvidešimt, eini į diskoteką, „kabini“ merginas. Kai tau keturiasdešimt, žaidi golfą. Kai esi septyniasdešimties, vėl pasijunti kaip dvidešimtmetis, tiesiog šiuo gyvenimo etapu kiti dalykai teikia malonumą. Dabar mėgstu sėdėti su draugais ir gurkšnoti viskį, kalbėti apie tai, kas buvo ir kas dar bus. Ir neskubinti laiko. 

*******

2021 metai: (aut. past.). Ir nors nepavyko susisiekti, poros FB paskyoje  matau, kaip jie iš kart po pirmojo griežto ispaniško karantino grįžo į tėvynę ir ten, gyvendami kemperyje praleido pastarąją žiemą.

Škotai GRACE (66 M.) ir ALEX (69 M.)

17 metų leidžia žiemas svetur

Grace pasakoja: Visada sakėme sau, kad išėję į pensiją norime keliauti. Prieš dvylika metų sutikome porą, kuri papasakojo nuomojantys savo namus, o patys keliaujantys ir gyvenantys kemperyje. Mes tuo labai susidomėjome. Įsigijome kemperį ir pirmą kartą į kelionę išvykome dviems savaitėms. 

Kitais metais iškelaivome trims mėnesiams. Kartu su Britanijos Camping and Caravaning klubu atvykome į Ispanijoje esantį La Mangą kempingą. Tais metais padėjome klubui organizuoti renginius, sekėsi puikiai, todėl dar kitais metais buvome pakviesti atvykti čia vėl ir jau organizuoti renginius visam kempingui. Kas metai žiemoti likdavome vis ilgiau, kol 2007 metais pasakėme: parduodame namą Škotijoje. Taip ir padarėme.

Aleksas gyvenime išbandė daug darbų: vairavo sunkvežimį, dirbo vadybininku, rašė scenarijus televizijos komedijoms. O čia išsipildė jo svajonė – būti renginių organizatoriumi. Esame kupini idėjų ir dirbame kartu – parenkame muziką, vedame renginius, kuriame plakatus, dekoracijas. Į renginį kartais susirenka apie 190 žmonių! Mūsų auditorija tarptautinė, todėl mokomės prancūzų, ispanų, vokiečių kalbų žodžius, kad jais galėtume kreiptis į žiūrovus. Šiais metais organizavome Eurovizijos vakarėlį. Vidutinis dalyvių amžius – septyniasdešimt penkeri metai ir daugiau. Daugelis jų – tikros vakarėlių žvaigždės!

Žmonės tuokiasi, susilaukia vaikų, statosi vis geresnius, didesnius, erdvesnius, brangesnius namus. Mums namas buvo tik būstas šeimai. 2002 metais praradome sūnų. Būdamas dvidešimt dvejų jis žuvo automobilio avarijoje. Šis įvykis pakeitė mūsų požiūrį į gyvenimą. Supratome, kad gyvenimas labai trumpas ir... kol turi galimybę – daryk tai, ką nori, neatidėliodamas. 

Sunkiai išgyvenome sūnaus netektį. Daugelis porų neišlaiko tokios įtampos ir pradeda kaltinti vienas kitą. Mes neturėjome ko kaltinti. Tiesiog supratome, kad gyvenimas jau nebus toks, koks buvo. Gedint svarbiausia neužsisklęsti, bendrauti, ieškoti palaikymo. Mums tai pavyko. Mūsų keturiasdešimt vienerius besitęsiančios santuokos paslaptis – galime juoktis bet kokioje situacijoje, o kartu juokdamiesi mes vėl matome šviesą.

2021 metai: Liūdnos naujienos. Aleksas mirė praėjusių metų spalį. Praėję metai buvo labai liūdni. Keturios mūsų La Mangoje netekome savo vyrų (bet ne dėl covid). Šiuo metu tvarkausi dokumentus nuolatiniam gyvenimui Ispanijoje. „Brexit“ dėka užsienyje galime praleisti tik 90 dienų. Praėjusią vasarą organizavome nedidelius renginius kempinge, bet nuo spalio iki sausio vidurio vėl viskas užsidarė. Tikimės, kad pavasario gale viskas bus geriau.

Britas STAN (71 M.) ir vokietė STEFFI (74 M.)

Svetur žiemoja 16 metų

Steffi pasakoja: Stanas atvyko į Ispaniją žiemoti prieš šešiolika metų. Apsistojo visai žiemai kempinge ir jam tai labai patiko ‒ daugybė veiklos, žmonės draugiški. Todėl į La Mangą grįžta kasmet, nes čia tarsi nedidelis kaimelis, kuriame visi vieni kitus pažįsta. Dažnas čia turi daugiau draugų nei namie, nes jų lengva susirasti: oras visuomet geras, žmonės atsipalaidavę ir turi daug laiko draugauti, būti lauke. Čia ir mes susipažinome. 

Per gyvenimą su savo velioniu vyru atostogavome gal penkis kartus. Jis sakydavo ‒ atostogausime, kai išeisime į pensiją. Bet jis mirė antrą dieną išėjęs į pensiją. Išauginome tris sūnūs. Nenorėjau, kad su vyro netektimi mano gyvenimas baigtųsi, man buvo tik penkiasdešimt aštuoneri. Ėmiau galvoti: O ką aš nuveikiau savo gyvenime? Nieko! Visą jį skyriau šeimai, o dabar noriu turėti laiko sau. Kai prieš šešerius metus susiruošiau trijų mėnesių atostogų į Ispaniją, sūnūs buvo nelabai patenkinti. Atvykusi čia susipažinau su Stanu. Vėliau kiekvienas išvykome į savo šalį, bet ir toliau bendravome žinutėmis. Kelis kartus susitikome tai Vokietijoje, tai Anglijoje, o prieš penkerius metus nusprendėme gyventi kartu.  

Mes tai vadiname meile ir labai džiaugiamės būdami kartu. Kai esi vyresnio amžiaus, surasti porą sunku. Pripratęs prie savo gyvenimo būdo nebenori keistis. Stanas man pasirodė tvarkingas ir patikimas vyras, o ir mūsų pomėgiai ir požiūris į gyvenimą sutapo. Mums labai pasisekė, kad susitikome.

Vienišiams patartume nesėdėti namie, keliauti po svečias šalis, bendrauti su žmonėmis. Gal ir nesutiksite savo antros pusės, bet rasite daug malonios veiklos, nebūsite vieniši ir liūdni. 

Stanas mėgsta karaokę. Jam labai patinka dainuoti ir linksminti žiūrovus. Karaokės vakarams jis kruopščiai ruošiasi, O aš jo pasirodymams kuriu kostiumus. Stanas nebijo apsivilkti suknelę ar apsiauti aukštakulnius, persirengti Micku Jaggeriu ar klounu. Žmonės juokiasi, o jam smagu juos linksminti.

Šiuo metu esame laimingi ir dėl nieko nesijaudiname. Taip, Stanui skauda klubo sąnarį, bet, kai jis susidėvės, – juokiasi, kad pakeis nauju. Mūsų amžiuje nebereikia nerimauti dėl ateities. Gyvenimas per trumpas. Tiesiog gyveni ir leidi pinigus, kol ateis pabaiga.

2021 metai:  Mes gerai! Tik Stano laukia klubo sąnario pakeitimo operacija. Jam sunku vaikščioti ir jis nenori nuvilti savo gerbėjų, kai vėl atsiras galimybė lipti į sceną! Paskutinius kelis metus apkeliavome kemperiu Naująją Zelandiją, Singapūrą ir Dubajų. Su covid susiję ribojimai rimtai veikia mūsų keliones ir planus. „Brexshit“ (suprantate, ką turiu mintyje!) taip pat apsunkino Stano gyvenimą. Jis nebėra ES pilietis, tad laukiame spec. vizos, kad galėtume Ispanijoje likti visą ateinančią žiemą. Planuojame į ją grįžti spalį. Stan išmoko daug naujų dainų vokiečių, ispanų ir net portugalų kalbomis. Jis vis dar mėgsta puoštis ir persirenginėti „The Beatles“, Micku Jaggeriu, Cheer bei Tina Turner (keistuolis!). Turėtumėte pamatyti jo sukneles ir perukus! Stanui dabar 71, tačiau jis tiki, kad niekada nebus per senas linksmintis. Pramogos ir juokas yra tai, ko mums visiems reikia po niūrių ir pražūtingų pastarųjų metų!

Britai JEAN (78 M.) ir GERALD (83 M.)

Žiemas svetur leidžia 19 metų

Jean pasakoja: Kai susitikome, Geraldas turėjo kemperį. Jis manė, kad teks jį parduoti, kad jo kelionių dienos baigtos. Tada nežinojo, kad aš vaikystėje su tėvais kemperiu važinėdavau prie jūros. Klajokliškas gyvenimas buvo mano kraujyje, nors toks gyvenimo būdas ne kiekvienam. Keliaudami ir gyvendami kemperyje praleidžiame iki penkių mėnesių per metus, likusį laiką leidžiame namuose, Didžiojoje Britanijoje,

Turime penkis vaikus. Jie tokiu mūsų gyvenimo būdu labai žavisi ir didžiuojasi. Lygina mus su savo uošviais, kurie keliauja į užsienį tik porą savaičių per metus. Geraldas dirbo energetikos pramonėje, tai jam užtikrino didelę pensiją, todėl jaučiamės laisvai.

Pastaruoju metu Geraldas sirgo, atlaikė penkias sudėtingas operacijas. Jaučiasi per stebuklą likęs gyvas. Paskutinį kartą į Britaniją grįžome po infarkto, operacijai. Tą rytą prabudome, atidarėme langą pažiūrėti, kaip šviečia saulė. Aš nuėjau į dušą, o jį ištiko širdies smūgis. 

Labai džiaugiamės, kad užtenka jėgų vėl keliauti. Jei sėdėtume namie, pasiligotume ir mūsų greit nebebūtų tarp gyvųjų. Mums patinka toks gyvenimo būdas, mokame mėgautis mažais dalykais. Turime gyventi dabar, nes nežinome, kas laukia rytoj.

Praleisti žiemą kempinge atvykome, kai buvome penkiasdešimt septynerių. Tuomet manėme, kad esame per jauni tokiam gyvenimo būdui. Bet radome daug bendraminčių. Pasirodo, yra tiek daug dalykų, kuriuos galima aptarti, kuriais norisi pasidalinti. Kaskart, kai atvykstame žiemai gyventi kempinge, jaučiamės tarsi po vasaros atostogų grįžtume į mokyklą ir vėl sutiktume senus draugus. Kai kurių, deja, nebesutinkame. Vienas artimas draugas praėjusiais metais mirė.  

Jean ir Geraldo kaimynas Robinas įsitraukia į pokalbį. Robinas grįžo iš Australijos. Jis jau dvylika metų gyvena kemperyje: keli mėnesiai Ispanijoje, keli - Didžiojoje Britanijoje, likę - Australijoje, nes jo sūnus ir anūkai gyvena ten. Namie kaimynai mūsų taip dažnai nelanko, – sako Robinas. – O gyvendami kempinge kasdien svečiuojamės vieni pas kitus. Beje ‒ ši vieta - gera vieta mirti, nes visi žino, kaip pasirūpinti tavimi ar padėti tavo antrai pusei. Visi drauge einame į krematoriumą, o tada organizuojam vakarėlį bare prie baseino. Taip nutinka retai. Dabar kempingo personalas turi defibriliatorių, jie sugeba atgaivinti mirštančius. Žiūrėk ‒ tie ir vėl vaikščioja. Tokia kasdienybė mūsų negąsdina.

Švedai Elitzabeth Rosita (78 M.) ir Lenart (76 M.)

Svetur žiemoja 15 metų

Elitzabeth Rosita pasakoja: Lenarto draugas kartą pasiūlė kartu keliauti kempingauti į Ispaniją. Iškeliavome, o po kelių mėnesių grįžę į Švediją radome siaubingą orą ‒ sniegą, lietų, vėją. Gyvename vakarinėje pakrantėje, oras ten dažniausiai prastas. Todėl apsispręsti pokyčiams nebuvo sunku. Įsigijome kemperį ir iškeliavome į Ispaniją vėl, tuomet jau ilgesniam laikui. Nuo to laiko čia praleidžiame šešis septynis žiemos mėnesius ir tik vasarai grįžtame namo.

Švedijoje savo namą pardavėme prieš dvylika metų. Mano vyras buvo logistikos įmonės savininkas, turėjo tris sunkvežimius. Įmonę ir sunkvežimius taip pat pardavėme, tačiau didelį garažą pasilikome ir jame įsirengėme būstą, kuriame gyvename grįžę. 

Ispanijoje oras puikus, daug saulės. Bendraudami su kitais nuolat juokiamės, o tai šventė sielai. Keliamės pusę septynių, pusryčiaujame, žiūrime Švedijos televiziją, skaitome naujienas, kalbamės. Vėliau mano vyras eina vaikščioti ar važinėja dviračiu. Vakarais einame į vakarėlius. 

Čia galime važinėti dviračiu, eiti su draugais į restoraną ar kavinę, sėdėti lauke su vyno taure. Švedijoje brangu, žmonės bendrauja mažai. Mūsų šalyje žiemą keliai apledėję, važinėti dviračiu pavojinga. Tenka sėdėti namie ir su niekuo nebendrauti. Šiame amžiuje daug smagiau būti su žmonėmis, su bendraamžiais. 

Abu gauname pensijas, bet tai nėra dideli pinigai, Švedijoje būtų sunku už juos kokybiškai pragyventi. Čia taip pat neišlaidžiaujame. Esame pagyvenę žmonės, negalime gyventi tik šiandiena.

Gerai prisimenu mūsų tėvus ‒ jie nesulaukė tokio amžiaus kaip mes dabar. Žinoma, ir mūsų sveikata nėra gera. Bet kai bandau pasiguosti kitiems: Man jau septyniasdešimt penkeri! Jie atsako: O, tai dar visai jauna, mums jau per aštuoniasdešimt! Jei jaučiuosi pavargusi ryte, einu ir pamiegu dar valandą arba gulėdama galvoju apie gyvenimą. 

Prieš pusmetį buvau emociškai „išsibalansavusi“. Lenartas vyriškai pasakė: Jei nesusitvarkysi, sėsiu į mašiną ir išvažiuosiu į Švediją vienas! Gali viską pasilikti, nebegaliu su tavimi. Buvau priblokšta, negi jis tikrai nori mane palikti po trisdešimt vienerių santuokos metų? Paskui tylomis išėjome pasivaikščioti, pasižvalgėme į kitus žmones, pyktis nuslūgo ir viskas grįžo į senas vėžes. Būna, kartais susikivirčijame, bet viskas baigiasi greitai  ‒  išeinu laukan ir kuo nors užsiimu. Kai esi tokio amžiaus, nebekovoji. Turime mažai laiko, todėl privalome būti labai malonūs vienas kitam.

Britai NORMA (83 M.) ir TADGE (84 M.)

Norma pasakoja: Tadge tarnavo Karališkosiose oro pajėgose, todėl teko gyventi įvairiose pasaulio šalyse – Honkonge, Omane, Borneo, Vokietijoje, Indonezijoje. Nesipriešinau nė vienam jo darbui, keliavau kartu su juo, o vėliau – keliavome kartu su visa šeima ten, kur dirbo Tadge. Kalėdų salose jis pateko į bombardavimą, paskui ilgai gydėsi  potrauminio sindromo padarinius. Tadge sako, kad aš esu mūsų sėkmingos santuokos paslaptis. Kad esu jam atlaidi ir supratinga. Esame labai patenkinti savo prabėgusiu gyvenimu. Atrodo, kad tai nukrito mums iš dangaus. Buvome penkiolikos ir šešiolikos, kai susitikome, kartu esame šešiasdešimt penkerius metus.  

Mes – iš Liverpulio, todėl nesame drovūs. Augome su „The Beatles“. Vyro motina dirbo slaugytoja kartu su Paulo McCartneyʼo motina. Paulas ir Tadge vaikystėje kartu žaisdavo. Johanas Lenonas mokėsi mano sesers klasėje. Tuo metu gyvenome Penny Lane gatvėje, apie kurią dainavo „The Beatles“.

Esame atviri ir draugiški, neturime ko slėpti. Taip lengva gyventi. Todėl šiame kempinge pažįstame daugybę žmonių. Juk privalai bendrauti su kaimynais, nesvarbu, kur gyveni. Tai būdinga užaugusiems Liverpulyje – mieste-uoste. Juk negali laukti šešias savaites, kol susipažinsi su žmonėmis, nes laivas uoste stovės tik šešias dienas. Tad susitikę su kuo nors klausiate: Iš kur jūs esate? Iš Abisinijos? Gerai, kaip ten gyvenate? Koks ten oras? Ir tada kviečiate sutiktąjį puodelio arbatos arba pietų. Liverpulio žmonės tai daro visą laiką. Savo gimtame mieste išmokome priimti žmones tokius, kokie jie yra.

 O žmonės visur panašūs – nesvarbu, ar iš Australijos, Lietuvos ar Ispanijos, po valandos, žiūrėk, vis tiek visi ima kalbėti apie vaikus, namus ar gyvūnus. Jei matai žmoniją kaip vieną šeimą, pasaulis tampa draugiška vieta gyventi. Man atrodo, kad žmonės neserga depresija. Jie tiesiog būna vieniši. Šiems žmonėms nereikia vaistų, jiems reikia draugų.

Anglijoje tenka važinėti pirmyn atgal dešimtis mylių, kad susitiktum su bičiuliais, restoranai brangūs, todėl vyresnio amžiaus žmonės nedažnai juose lankosi. Tačiau mūsų namuose Anglijoje žmonių visuomet daug. Praeitais metais per Kalėdas keturias dienas gyvenome mūsų name su visais vaikais ir vaikaičiais. Mūsų didelė šeima mėgsta būti kartu ir labai myli vieni kitus. Trys vaikai, devyni anūkai, du proanūkiai, o kur dar šeimos draugai. Kai grįžtame namo, jais visais reikia rūpintis, ruošti maistą. Nuolat girdžiu: Mama, ar gali prižiūrėti vaikus, mes išvykstame! Labai juos mylime, bet norime pagyventi ir sau. Išvažiuojame Ispaniją kemperiu ir nuo jų pasislepiame. Taip darome bent penkis ar septynis mėnesius per metus.

Vokiečiai WALLY (61 M.) ir HERBERT (73 M.)

Kempinge apsistoja 41 metų

Wally pasakoja: Sužinojome apie Mar Menor įlanką Kroatijoje. Sutikti žmonės papasakojo, kad tai čia švelnus vėjas ir įlanka, kurioje saugu plaukioti burlente. Atvykę pirmą kartą apsistojome šiame kempinge, bet vieta įspūdžio nepaliko. Priešingai, važiavome automobiliu per kempingą ir galvojome – kas per velniava čia vyksta? Senyvi žmonės kalbasi, geria vyną, juokiasi. Nusprendėme pasilikti tik vienam kartui, bet... atvykstame jau dvylika metų.  

Keliaujam ir gyvename kemperyje pavasarį ir rudenį. Kasdien keliamės, išsiverdame kavos, einame pasivaikščioti, stebime paukščius, kalbamės su žmonėmis. Jei vėjas netinkamas burlentei, sėdame ant motociklo ir važiuojame ieškoti naujos vietos, kur galėtume skaniai užkąsti. Herbertas labai charizmatiškas, atviras žmogus, todėl žmonės patys prie jo prieina. Ir manęs tai netrikdo, nes jo dėka mano gyvenime įvyksta daug netikėtų, nuostabių dalykų.  Leidžiu Herbertui būti savimi, kartu esame trisdešimt dvejus metus. 

Kai susitikome, aš jam iš karto patikau – buvau strazdanota raudonplaukė, o jis turėjo kemperį! Tuomet maniau, kad tai fantastiška. Jau prieš trisdešimt metų žinojome, kad norėsime daug keliauti ir kad gyvensime taip, kaip gyvename dabar. Uždirbdavome pinigų, sėsdavome į automobilį ir keliaudavome po Europą. Norėjome pamatyti pasaulį. Įprastas gyvenimas ne mums, todėl turime tik nedidelį namelį Alpėse, kuriame leidžiame vasaras ir žiemas. Kitu laiku – keliaujame.

Mes pasirinkome tokį gyvenimo būdą. Mama verkia – nėra anūkų. Bet tai mūsų gyvenimas ir galime su juo daryti ką tik norime. Dirbau medicinos srityje, baigiau dirbti būdama keturiasdešimt septynerių. Žmonės bandė mus gąsdinti: Ką jūs darote? Taip anksti išėjote į pensiją, juk jums baigsis pinigai! Bet iki šiol jų turime pakankamai, o ir nereikia rūpintis vaikais bei anūkais.

Burlente plaukioju nuo dvidešimt trejų, o Herbertas jau beveik penkiasdešimt metų groja gitara. Jo šeimoje visuomet skambėjo muzika. Ir dabar jis mokosi naujų dainų, groja gitara po dvi valandas kasdien ir dainuoja keliomis kalbomis. Jam tai labai gera mankšta smegenims. Grodamas jis tiesiog atjaunėja, o kai uždainuoja „La Paloma“, ispanai prieina ir jį bučiuoja. Manome, kad su aplinkiniais svarbu būti atviriems ir draugiškiems, bet svarbiausia mums – mūsų pačių gyvenimas.

2021 metai: Nepaisant visų perspėjimų, kovo pabaigoje atvykome į La Manga. Koks nuostabus jausmas būti čia! Praėjusiais Koronos metais likome namuose ir labai pasiilgome čia esančių savo draugų. Socialinė medija negali pakeisti gyvo bendravimo. Tad tikimės, kad su vakcinacija baigsis ir judėjimo ribojimai. Įsigijome naują namą ant ratų ir planuojame daug kelionių ateityje.

Estė MAYA (68 M.)

Svetur žiemoja 5 metus

Užauginau keturis vaikus, jauniausiai dvidešimt aštuoneri. Dvidešimt ketverius metus dirbau nuosavame vaikų darželyje. Gyvenau intensyvų ir streso kupiną darbinį ir asmeninį gyvenimą. Jaučiausi išsekusi ir pavargusi, todėl nusprendžiau, kad atėjo laikas sau. Pardaviau namus, nusipirkau nedidelį butą netoli Talino ir nedidelį kemperį. Savaitgaliais važiuodavau juo į mišką pasivaikščioti. 

Baigusi dirbti, pusmetį nesugalvojau, ką daryti toliau. Draugė patarė keltis žiemai į šiltus kraštus. Ėmiau ieškoti informacijos, įrašiau Google: Šilta vieta žiemai. Iššoko Valdur ir Marijos iš Estijos straipsnis apie Ispanijoje esantį kempingą, kuriame galima apsistoti visai žiemai. Supratau – tai man. Nuo Estijos iki čia 4000 km., kelias sudėtingas, bet aš jį įveikiau! Netrukome susipažinti su straipsnio autoriais ir dabar esame artimi draugai. Deja, šią žiemą vėjas sudraskė palapinę, kuri tvirtinama prie kemperio šono, taip padidinant gyvenamąją erdvę. Sezonui įpusėjus teko persikelti į namelį. 

Būdama čia turiu daug veiklos. Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio lankau šokių pamokas. Ketvirtadieniais einu klausytis karaokės, ten dainuoja mano draugai. Penktadieniais vyksta vakarėliai, šeštadieniais groja gyva muzika, sekmadieniais ‒ vokiečių diskoteka ir sauna. Su vaikščiojimo lazdomis per dieną nueinu 10 000 žingsnių. Maistas Ispanijoje labai skanus ir šviežias. Kasdien šviečia saulė ir beveik visą laiką mėlynas dangus. 

Visuomenė sako, kad turi taupyti pinigus, išsimokėti paskolas, užauginti vaikus ir sukaupti daug pinigų senatvei. Kai buvau trisdešimties, maniau, kad išėjusi į pensiją padėsiu savo vaikams. Bet mano vaikai turi pinigų, jie turi savo vaikus, savo gyvenamus. Dabar jie tiesiog džiaugiasi laiminga mama. Todėl man nebaisu galvoti tik apie save, būti laimingai. 

Manau, kad turiu planą iki gyvenimo pabaigos – aštuoni mėnesiai Ispanijoje ir keturi Estijoje, pas anūkus. Man labai patinka toks gyvenimo būdas, nes pirmą kartą gyvenime kasryt prabudusi galiu savęs paklausti: Maya, ką norėtum šiandien nuveikti? Ir aš veikiu tai, ką suplanuoju. Visas mano gyvenimas buvo skirtas vaikams ir darbui, bet ne man. Šiuo metu pagaliau turiu laiko sau. Pamažu supratau, kad gyvenant kempinge pasikeitė ir pats gyvenimas.

Nors esu be poros, nesijaučiu vieniša. Būdamas tarp bendraminčių nesijauti vienišas. Kartais gyvendami poroje žmonės jaučiasi vienišesni. Man šešiasdešimt penkeri, aš niekur neskubu, ryte galiu mėgautis kava nors ir dvi valandas. Jaučiuosi kupina jėgų ir jauna. 

Manau, kad vyresnio amžiaus žmonės turi atsipalaiduoti ir pasakyti sau: viskas, noriu poilsio. Kada tai padaryti, jie turi nuspręsti patys. Priimti sprendimą ir jo laikytis. Kol sprendimo nepriimi, galvoji, nerimauji dėl visko, o gyvenimas eina. Estijoje draugai klausia: Ką jūs ten Ispanijoje darote? Atsakome: Mes tiesiog gyvename.

*******

2021 metai: (aut. past.) ir nors su Maya susisiekti nepavyko, jos draugai estai Valdur ir Marija pasakojo, kad Maya La Mangoje žiemojo iki balandžio pradžios, vėliau jos dukra su šeima atvyko čia ir išsivežė ją mėnesiui atostogų.

AČIŪ, KAD SKAITĖTE!

Šios džiaugsmo ir išminties istorijos buvo spausdintos IO LIFE žurnale 2019 metais, birželio numeryje.